Istorija

Gilią istorijos praeitį mena Batniavos seniūnijos kaimai. Vienas seniausių kaimų yra Paštuva. Tai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemė. Paštuvos vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose (Dusburgiečio kronikoje) paminėtas 1292 m., o 1323 m. minima Paštuvos pilis. Tačiau gausūs archeologiniai radiniai byloja, kad šioje teritorijoje, prie Nemuno upės, žmonių gyventa naujajame akmens amžiuje (maždaug 3000-1500 metų prieš Kristaus gimimą). Daugiausia radinių rasta iš II-III amžiaus ir X-XVI a. kapinynų, Paštuvos stovyklavietės ir alkavietės vietų.

Istorinę praeitį mini ir Rupunionių kapinynas, dar vadinamas Kapukalniu, Sidabriniu kalnu, saugomas valstybės.

Gausūs archeologiniai radiniai Kriemalos kaime byloja apie čia gyvenusių žmonių, II-III a. ir X-XIV a. kapus. Radiniai saugomi Kauno ir Vilniaus muziejuose.

Neolito laikotarpio stovyklos pėdsakų sutinkama prie Tamsės upės Brūžėje.

XIII-XIV amžiuje Nemunas buvo pagrindinė lietuvių kovų su kryžiuočiais linija. Paštuvos žemės gyventojams teko patirti nuolatinius kryžiuočių antpuolius. Vien 1348-1379 m. Paštuvos ir Gaižuvos žemes kryžiuočiai plėšė ir grobė net 13 kartų. Į kovą su kryžiuočiais svarų indėlį įnešė ir Paštuvos pilies gynėjai, Kryžiuočių metraštininkas Vygandas Marburgietis. „Naujoje Prūsijos kronikoje“ yra aprašęs Paštuvos pilies šturmą. Penkias dienas kryžiuočiai niokojo Paštuvos žemę, vėliau apsupo pilį. Paštuviečiai didvyriškai gynėsi ir užpuolikai patyrė nemažai nuostolių. Tik klasta kryžiuočiams pavyko paimti pilį ir ją sunaikinti. Pilies vadovas Girvadas su artimais kovos draugais buvo paimtas į nelaisvę, o likę pilies gynėjai žuvo. Dėl tikslios Paštuvos pilies vietos yra keletas versijų. Viena jų teigia, kad pilis stovėjo Nemuno saloje, kita – Karklės upės žiotyse, dar kita – Paštuvos žemėje ant Jaučakių piliakalnio.

Išlikęs iš dvaro svirno pastatytas gyvenamasis namas

Paštuvos dvaras minimas nuo 1575 m. 1634 m. dvaras buvo Kauno benediktinų vienuolių nuosavybė. Vėliau Paštuvos dvarą įsigijo didikas Voina, o 1736 m. iš Voinų dvarą įsigijo Pranciškus Antanas Karpis. Po jo dvarą paveldėjo jo sūnus Juozapas Karpis (Ariogalos tėvūnas). Po jo mirties dvaras atiteko jo sūnui Mauricijui Pranciškui Karpiui (1749-1817). M. P. Karpis buvo vienas iš 1794 m. sukilimo vadų ir Aukščiausios Lietuvos tautinės tarybos narys. 1782 m. Paštuvos dvarą valdė Felicijonas Karpis, o iš pastarojo dvarą paveldėjo sūnus Eustachijus Karolis Karpis (1785-1848).

Karpio tuopa

I. Karpis į istoriją įėjo kaip pirmasis Rusijos imperijoje bei antrasis Europoje panaikinęs baudžiavą ir suteikė laisvę daugiau nei 16 000 jam priklausiusių žmonių. Šalia kelio iš Batniavos į Paštuvą auga gamtos paminklas, reto storio (aplink jį – 5,34 m.) topolis „Baudžiauninko rykštė“ – Karpio tuopa, menanti baudžiavos laikus ir dvarininkų žiaurumą. Pasakojama, kad šis medis išaugęs iš rykštės, kuria mirtinai buvo nuplaktas baudžiauninkas. Karpio baudžiavos panaikinimą Adomas Mickevičius apdainavo poemoje „Ponas Tadas“.

Karpiai – sena Lietuvos bajorų giminė, kildinusi save iš Italijos. Nuo XVI a. Karpių giminės centras buvo Joniškėlis, o nuo 1738 m. iki 1817 m. Paštuvos dvarą valdė Karpiai.

Paštuvos kapinėse yra piliakalnio pavidalo didelis ir apskritas kapas, apie 2 m aukščio, kuriame, anot vietinių žmonių pasakojimų, palaidotas vienas iš Karpių giminės atstovų.

1817 m. Paštuvos dvarą įsigijo Raudondvario dvaro savininkas grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius. 1920-1926 m.. Paštuvos dvaras buvo išparceliuotas, o buvusi dvaro žemė pavadinta Tolivardžių kaimu.

Medinė liaudies architektūros formų vienabokštė su penkiasiene abside Paštuvos Šv. Barboros bažnyčia  pastatyta 1923 m.  Jos dešinėje – medinė dviejų aukštų varpinė ir medinis ornamentuotas kryžius. Senoliai pasakojo, kad ji buvo atkelta iš Virbaliūnų arba Lygainių (Vilkijos seniūnija) kapinių. Deja, 2012 m. gegužės 9-osios naktį piktavalio sukeltas gaisras sunaikino Paštuvos bažnyčią. Sudegė ir neįkainojamos XVIII-XIX  a. religinio meno bei kulto vertybės. Svarbiausia Paštuvos bažnyčios puošmena buvo barokinis didysis altorius su vertingais drožiniais ir šv. Barboros atvaizdu.

Maldos namai atstatyti parapijiečių aukomis, Kauno rajono savivaldybės bei Kauno arkivyskupijos lėšomis. 2015 m. rugsėjo mėn. 20 d. buvo pašventinta naujai atstatyta bažnyčia. Mišiose dalyvavo kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

Juozas Vailokaitis

Paštuvos bažnyčioje, grįžęs iš Sibiro tremties, kunigavo Juozas Vailokaitis (1880-1953).  Jis čia 1953 mm. rugpjūčio 2 d. mirė ir buvo palaidotas Paštuvos kapinėse. J. Vailokaitis – vienas ryškiausių nepriklausomos Lietuvos asmenybių: teologijos daktaras, žurnalistas, ekonomistas, bankininkas, redaktorius, Steigiamojo Seimo bei I ir II seimų narys, Lietuvos valiutos (lito) leidimo komisijos pirmininkas, Steigiamojo ekonomikos komisijos pirmininkas.

Jonas Vailokaitis

1993 m. šalia perlaidotas jo brolio Jono Vailokaičio (1886-1944), Vasario  16-osios Nepriklausomybės akto signataro, daugelio maisto ir pramonės įmonių savininko, ekonomisto, bankininko, palaikai. Brolių Juozo ir Jono Vailokaičių kapas ir paminklas įtrauktas į Kauno rajono istorijos paminklų sąrąšą.

Šalia Paštuvos bažnytėlės, miško pakraštyje, į Tamsės upelį įteka Šv. Jono šaltinėlis. 1999 m. birželio 27 d. Paštuvoje įvyko graži šventė. Buvo pašventintas Šv. Jono šaltinis, kuris, vietos gyventojų teigimu, turi gydomųjų savybių.

Medinė Paštuvos kaimo kapinių koplyčia. Koplyčios pastatymo metai minimi apie 1850 m. Jos viduje yra nedidelis altorėlis. Senoliai šneka, kad iš to altorėlio sklinda Jėzaus širdies plakimas, todėl ši vieta laikoma šventa. 2019 m. balandžio 3 d. koplyčia įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą.

1994 m. Paštuvoje įsikūrė vienuolės karmelitės. Joms pastatytas vienuolynas.

Seniūnijos teritorijoje yra Karklės ichtiologinis draustinis, įsteigtas siekiant išsaugoti upėtakių nerštavietes.

1886 m. Bubiuose veikė pašto stotis tarp Kauno ir Raseinių.

Reikšmingas istorijos paminklas – šlaitas, vadinamas sklandytojų, kur 1945–1957 m. buvo pagrindinė respublikos sklandymo bazė „Virbaliūnai“ ir sklandytojų slėnis – perlas ne tik geografinės vietovės vertinimo prasme. Šioje erdvėje brendo ir tvirtėjo Lietuvos sklandytojų sparnai ir sklandė laisvės idėjos. Ne veltui graži gamta ir istorinis paveldas domina archeologus, istorikus, meno ir gamtos grožio mylėtojus.

Bet didžiausias seniūnijos pasididžiavimas – darbštūs, kraštą mylintys, puoselėjantys gamtą ir istorinį paveldą, gražias tautos tradicijas, draugiški bendruomenės nariai.